Apie tango Japonijoje

Tango yra puikus pretekstas kelionėms. Jo dėka gali išsiruošti ten, kur regis visą laiką galvoji, kad reiktų nuvažiuoti, bet niekaip neprisiruoši.

Taip mums nutiko su Japonija, kuri nors ir tūnojo lankytinų šalių sąraše, bet  pozicija sąraše niekaip nejudėjo iš vietos. Bet štai užteko aktyviau pabendrauti su draugais  japonais, socialaus buenosairietiško tango entuziaistais, organizuojančiais savo kuklų tango encuentro, ir štai mes jau Japonijoje.

Kaip bebūtų, pagrindinis kelionės tikslas vis tik buvo pamatyti Japoniją, tango tame užėmė nedidelę dalį, atitinkamai ir čia tik kukliai apžvelgsiu ką teko pastebėti.

Japonija – labai draugiška turistui šalis. Nei kalbos nemokėjimas, nei kultūriniai skirtumai nesukėlė jokio diskomforto, labiau, sakyčiau, suteikė nuotykio prieskonį. Už greitą pripratimą tokioje skirtingoje mums šalyje nemaža dalini esame dėkingi ir tango žmonėms, su kuriais praleidome ištisas 5 dienas plius dar kartą epizodiškai milongoje Tokijuje .

Taigi, pirma pažintis su japonišku tango - vienoje milongoje Tokijuje. Aplankyta milonga nebuvo atsitiktinė, ten mus “nuvairavo” mūsų draugai, pažįstami iš Buenos Aires. Apie tango Japonijoje iš pokalbių su žmonėmis sužinoti teko tiek: tango Japonijoje yra daug, bet vyrauja sceninis šokimas, brangūs maestro iš Argentinos, nemaži pinigai, cirkuliuojantys tango rinkoje ir t.t. Tokio tango, koks vyrauja BA milongose, ir, beje, kokį mes šokame Vilniuje, Japonijoje visiška mažuma, o jį puoselėjančius žmones reiktų pripažinti didvyriais. Tokio pabūdžio milongoje ir teko apsilankyti. Su saviškiais draugais ir dar viena pora iš Šveicarijos. Priimti buvome – tiek mudu su Evaldu, tiek pora iš Šveicarijos bei draugai japonai (jie ne tokijiečiai) -  kaip kokie įžymybės. Teko net “pasirodymą” pašokti, idant parodytume, kaip šokama Buenos Aires, nes visas mūsų šešetukas buvome prisiekę BA “gyventojai” J  Bet, reikia pripažinti, nors milongos šokėjų “lygis” ir nebuvo pavydėtinas, bet galioja tas nuostabus dalykas – kur benuvažiuotum, tango kalba visur yra ta pati, ir tai suteikia komforto jausmą. Na, cabeceo pas juos negaliojo, bet juk ir Europoje pilna milongų, kur kvietimas šokiui supaprastintas iki plintuso. Tas betarpiško kvietimo šokiui faktas labiau mane sudomino kitu aspektu. Japonų kultūra labai savita, visi labai mandagūs, subtilūs, atrodo, musės nenuskriaus. Ypač švelnios ir mandagos moterys. Bet! Matyt tango moka daryti stebuklus, nes moterys, atrodo pagal japoniškus kanonus turinčios  būti drovios ir nuolankios, kone už rankos tempė Evaldą į šokių  aikštelę! Nepaisant tokių mums neįprastų manierų, vis tik buvo labai smagu, žmonės labai draugiški ir smalsūs, o japoniško kolorito į visa tai įnešė keletas žmonių, šokusių su kaukėmis ant veido, kad neuž(si)krėstų, o viena dama buvo apsirengusi kimono!
Ir dar tie nusilenkinėjimai... Nusilenkimo veiksmas išties Japonijoje yra dažnas ir labai įprastas. Iš pradžių kėlęs nuostabą, su laiku tapo toks įprastas ir suprantamas, kad ir pati ėmiau linkčioti. Tai - maždaug kaip mums emocinę "šypsenėlę" rašomame tekste įterpti. Bet prie nusilenkimų milongoje nespėjau priprasti. Daugiausia tai buvo vos vos, formalūs linktelėjimai, nors teko matyti, kaip abudu tandos pradžioje viens kitam žemai nusilenkė. Kartą ir man kavalierius išėjus į aikštelę nusilenkė žemai, tai nežinojau ką ir daryti... 

Artimo apsikabinimo nepopuliarumą Japonijoje kiek paaiškino japonai šokėjai. Moterys ten nelinkusos “prisileisti” vyrų arti. Kodėl? Pasilieku tai išsiaiškinti kitam kartui moterų ratelyje J Sako, buvę atvejų, kuomet moterys į milongą iškvietė policiją už “per artimą apsikabinimą”... Labai juokėmės iš vienos mums papasakotos kurioziškos istorijos, kuomet vienas vyriškis nuvyko į BA ir pamokose mokytoją apkabinęs laikė japoniškai pagarbiu atstumu, kol mokytoje neapsikentusi leptelėjo: “tau ką, mano papai nepatinka???”

Vėliau sudalyvavome mūsų draugų organizuojamame encuentro. Europiečiams, išpaikintiems gausių ir kokybškų europinių encuentrų, gal tai ir sukeltų nuostabą – dalyvių skaičius buvo berods 43, juokingai mažas skaičius, bet organizatoriai didžiavosi, kad tai jau daug… Ir, kaip jau ne kartą buvau pastebėjusi, mažai žmonių nereiškia mažai šokimo. Nušokau kojeles kaip didelė. Mūsų bičiuliai labai stengiasi auklėti žmones dėl kvietimo šokiui žvilgsniu, todėl šiame renginyje códigos jau veikė visai neblogai. Dėl puikios ir nuoširdžios organizacijos, dėl fakto, kad kelias dienas pagyvenome tarp japonų, kurie labai nuoširdžiai mus šefavo japoniško gyvenimo subtilybėse, toks kelios dienos turėjo neįkainojamos vertės. Į klausimą ar verta važiuoti į tokį encuentro, atsakyčiau, kad jei tik dėl šokimo, tai gal ne, bet jei dėl betarpiško susitikimo su žmonėmis, galimybės pagyventi tradicinio viešbutuko sąlygomis kartu su labai draugiškais šokėjais, be jokios abejonės – TAIP!

Tai štai toks tas tango Japonijoje. Tokia to tango mažytė dalelė, kurią pamatėm mes.