2017 m. birželio 18 d., sekmadienis

Kai svečiai išeina



Platanų lapai jau visai nurudę, kai kurie medžiai ir visai be lapų, o dar kai kurie žaliuoja pilnu tempu. Neretai į milongą atėjusieji, apsimuturiavę šalikais, trina sušalusias rankas, kelia jas prie burnos ir šildo energingais iškvėpimais.  Milongose žmonių mažai, ir vis dėl to šalčio, atvykėliams nepatrauklu į čia važiuoti žiemą, o vietiniams šalta ateiti iki milongos. Cha cha cha. Tas vadinamasis šaltis – tai kokie 15 laipsnių, žinoma, virš nulio. Ir beveik visą laiką saulėta. Bet žiema yra žiema, todėl žmonės čia uoliai apsirengę kone pūkinėmis striukėmis. Pažįstama švedė, su kuria dažnai susitinkame milongose, šaiposi – tokią žiemą, atsiprašant, pakanka vien šaliko...
Dešimtasis mano vizitas BA ir pirmasis – žiemą. Atvirai pasakius, ne itin norėjosi vykti į BA tokiu metu, kai ir Lietuvoje šilta bei dygsta nuosavi ridikėliai, bet taip jau susiklostė buitinių reikalų seka, kad teko vykti birželį. Kai Lietuvoje trumpiausios naktys ir žydi lubinai, o Argentinoje trumpiausios dienos ir pustuštės milongos.
Ne pirmą kartą patiriu, kad pustuštės milongos tai nereiškia nešokimą. Bent jau man tai kone atvirkščiai. Nėra minios – nėra ir chaoso, kuriame sunku pamatyti ir būti pamatytam. Šokti laisviau. Kartą kažkas dejavo, ajajai, visai mažai žmonių milongoje, apsidairau ir nesuprantu, kaip gali būti mažai kokie 200 žmonių ir pilna šokių aikštelė. Na, yra laisvų kėdžių, yra, sutilptų dar kokie 50, o gal ir visas 100, bet šokimui partnerių lyg ir sočiai, tai ko čia dejuoti. O dar vienas skundas tai rimčiau nuskambėjo. Paklausiau vieno pažįstamo, kuris organizuoja milongą savame mieste už BA ribų, kaip sekasi jam su milonga. Et, sako, numirė mano milonga, nunyko, įsivaizduoji, paskutinėje įvykusioje milongoje tebuvo 25 žmonės. Kai pasakiau, kad pas mus maždaug tiek žmonių milongose yra norma ir nieko, gyvenam, negalėjo patikėti.
Ir nuotaika milongose kiek kitokia. Ramiau, bet ir neliūdna. Panašus jausmas, koks būna, kai iš namų išlydi būrį svečių, ir namuose lieka „tik savi“. Ne taip linksma, bet reikia juk galų gale kada nors atsipūsti ir ramiai pabūti.
Iš tiesų tai man visai patiko. Panašu, kad BA sugeba užburti savo kerais nepriklausomai nuo metų laiko. Vos atvykus, įsisukus į buitinius rūpesčius, milongas, šio begalinio miesto šurmulį ir dar į visa tai įterpiant darbą, kažkaip visai nebegalvoji vasara čia ar žiema, tiesiog gyveni sau, tapdamas dalimi didelio pasaulio, kuris vadinasi Buenos Aires.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą