Turizmas, turizmas...

 

Argentina – graži, su didele įvairove, šalis keliavimui. Gaila, kad per tiek metų pakeliauta visai mažai. Vis tie atidėliojimai – kada nors. Nesgi pamišimas dėl tango.

Šį kartą vis tik trumpam nosį iškišau. Šiek tiek pauostyti Patagonijos. Ne tiek ir ne visai ten, kur norėtųsi, bet vis tiek gražu. Oi, tie Patagonijos vėjai! Na, bet Perito Moreno pamačiau, laivu po Lago Argentino tarp ledkalnių paplaukiojau, šie pliusiukai padėti, nedaug, bet vis šis tas, su noru sugrįžti ir pakeliauti normaliai.

Buenos Aires, kaip visad, apšurmuliuota turistų. Miestas didžiuojasi, kad kažkokiuose 2025m žurnalistiniuose rinkimuose yra išrinktas patraukliausiu turizmui miestu.

Be išlindimo į El Calafate, net ir BA gavau kiek paturistauti, bekuruojant atvykusius iš LT bičiulius. Tarsi kelioniu vadovo darbą pabandžiau. Ir, niekada tuo nebūčiau patikėjusi, atsivedžiau bičiulius į milongą, kad pamatytų „tikrą tango“. Įprastai tik kitų atvestus turistinius spoksotojus matau, o šįkart pati atvedžiau mini grupelę. Beje, visai nesutrukdė šokimui tai, kad teko sėdėti „turistiniame kampe“. Netgi smagumas savotiškas. Ir didžiuojuosi savo turistais – paprastai tokie ištveria valandą kitą, o maniškiai išbuvo geras tris, iki milongos galo! O gal čia ir mano, kaip kelionių vadovo, nuopelnas? Nes vienas dalykas turistui būti paprastuoju būdu įmestam į milogą, ir kitas – gauti išsamius komentarus apie milongos vyksmą bei žmones.

Milongų stebėtojų eksursijų daug. Ir importinių tango šokėjų daug, taip daug, kad kiekvieną kartą tenka tuo stebėtis iš naujo. Milongose taip tiršta, kad šokant šiukštu kojas laikyti reikia tik po savim. Ir jei anksčiau vietiniai šokėjai sutartinai dėkodavo, kad atvykstam, tuo praturtindami BA milongas, dabar tokios padėkos jau retėja. Anksčiau kalbėdavo, kad kiekvienas atvykėlis į milongas pritraukia keletą vietinių. Dabar jau darosi atvirkščiai – kol pilna importo, dalis vietinių slepiasi krūmuose, padaro pauzę milongoms, nes vargas stumdytis kamšatyje. Kartą vienas bičiulis šokant konstatavo, kad 80% šokėjų milongoje yra užsieniečiai, nustebau, man lyg ir neatrodė toks didelis procentas, pabandžiau paprieštarauti, ir susivokiau – jis mato moteris, o aš vyrus. Gardžiai pasijuokėm – išties atvykėlių didžiumą sudaro moterys. Vyrų dauguma vis tik vietiniai.

Galvoju vienok, ne tokie jau ir blogi mes, užsieniečiai. Širdį paglostė dabar įvykęs nutikimas, tiksliau – būtent mūsų, užsieniečių, dėka įvykęs netikėtas senų bičiulių milonguerų susitikimas.

Su keletu draugų, kaskart čia atvykę turime tradiciją nueiti pavalgyti mieste su senu bičiuliu, charizmatišuoju buenosairiečiu Pedro. Ne išimtis ir šis kartas. Kaip visuomet, daugiau kalbėjome ir juokėmės, nei valgėm. Kai jau pajutome, kad metas krapštytis lauk, nes restoranas užsidaro siestai, Pedro užsispyrė, kad reikia dar nueiti išgerti kavos į „Cafe de los angelitos“. Netikėtas noras, nes tai jau už įprastos rutinos ribų, na, bet kodėl gi ne, juolab kad kavinė tango dainoje apdainuota. Nueinam. O ten radome vienišai besėdintį kitą seną milonguerą Jorge. Abstulbome visi. Aš – ai, nesiplėsiu, tik tiek, kad daug, oi daug buvo puikiai šokta su juo, bet jau kuris laikas keliai išsiskyrę. Labiausiai apsidžiaugė abudu buenosairiečiai – pasirodo, nors jie ir bičiuliai, bet jau 6 metai kaip nesimatę. Na ir ką pasakysit – jei ne mes, „turistai“, išsitempę Pedro papietauti, nebūtų įvykęs mielas susitikimas. Tai va ir vėl prasitęsė užstalės pasiplepėjimas. Jau tamsesnėmis temomis – senieji milkonguerai vienas kitam bėdavojosi, kad jie juk milonguerai, jiems kasdien reiktų šokti, o milongos dabar tokios brangios, kad jau nebeišgali nueiti, milonga tampa prabangos reiškiniu tiems, kam tai iki šiol buvo gyvenimo prasmė ir būtinybė. Bėda...

Kaip bebūtų, šaunųjį Jorge prisiviliojome į milongas, kur mudvi su drauge einam, ir gavome nuostabių pasišokimų. Atgaiva. Ne tiek dėl paties šokio, kiek dėl jau iš praeities sugrįžusio vaizdo. Dabar vyrai į milongas nebesivargina puoštis. Paprasti marškiniai ir tiek. O štai įžengia į milogą kostiumuotas, su kaklaraiščiu, fantazija... Salė tarsi nušvinta.  Puikų šokimą lydi elegantiškas dėmesys, kažkas tokio, sunkiai žodžiais įvardijamo, ko nebelabai sutiksi net ir BA. Širdis džiaugiasi.

-------

Jau ne pirmą kartą užtaikau, kai Lujos milongos organizatorė į milongą atsiveda savo mamą jos gimtadienio proga. Paskutinėje Lujos milongoje šįkart vėl buvo mama. 101 metukų gimtadienis. Ir sėdėjo visą milongą! Visi labai plojo, paskelbus kiek metų sukako. Žavi mama, akių negali atitraukt.

-------

Prisišokau jau į valias. Esu pilna tango. Galima ir grįžti į cepelininę Lietuvą. Tam, kad greitai vėl išalkus, imčiausi dairytis į vakarinį pietų pusrutulį.

 

Nr.25 Greitas išgijimas

 

Visada čia atvykstu sirgdama ryškia „nedašokito“ forma. Laimė, tai lengvai pagydoma liga, ir dabar pavyko pasveikti vos per 2-3 dienas. Gijimą paspartina milongų žmonių žinojimas. Čia juk natūrali gamta, ne koks encuentro, su bet kuo šokti gali būti pavojinga.

Taigi, praėjus vos kelioms dienoms, jau buvau pilnai užsiganėdinusi, toliau tango mėgautis galima oriai, lėtai, nepersivalgant. Aišku, čia tik tam kartui, vos tik grįšiu į lietuviškus namus, visas prisišokimas išnyks kaip dūmas.

Visur viskas pamažu keičiasi. Kitaip nebūtų evoliucijos. Gerai, kad keičiasi ne per greitai, kad yra vienas kitas iš praeities besivelkantis siūlas. Maža, bet maloniai raminanti pastovumo detalė: pavasariais čia atvažiavusi vis dar girdžiu tą patį nykokai nostalgišką paukščio kalbėjimą. Nežinau kas per paukštis, bet jo lėtas, raminantis vokalas man labai įsimintinas ir pastebimas. Ypač charakteringai skamba tylesniu paros metu. Išgirstu rytais – ir taip gera...

Pasikeitimai ne visada patinka. Lo de Celia klube įėjime į salę įstatė duris! Plastikines, iš tolo šviečiančias savo pigiu baltumu. Vietoj sunkios juodos užuolaidos. Tai smūgis mano romantiškam milongos vietos supratimui. Tarsi sutrypimas kažko švento. Nebeliko to paslaptingumo, kai įsigijęs bilietą, praskleidi tą sunkią užuolaidą, lyg paslapties šydą, ir įžengi į milongą. Vietiniams klubo lankytojams jokio čia smūgio. Juk žiemą šalta, sako, ir dabar jau nebelenda šaltis iš lauko. Jiems ta užuolaida – jokia ne romantika...

 Uberis užvaldė BA. Dar ne taip seniai taksistai kone mušdavo uberistus. Dabar uberis – viena populiariausių susisiekimo priemonių, ir, be abejo, pigiau nei taksi. Bet kas nustebino – tai metro tandemas su uberiu. Metro kaba reklamos, skatinančios judėti metro (subte), po to persėdant į uber. Ne ant dviračio, ne pėstute, ne į autobusą, kurių čia platus tinklas, bet išsibarstyti į automobilius. Puikus pasiūlymas dar didesniam miesto eismo suparalyžavimui. Kamščių sumažėjimas BA negresia. Be uberio, atsirado dar viena platforma – Didi. Baisu pagalvot, kas laukia nacionalinio pasididžiavimo – juodai geltonų taksi.

Džiaugiuosi, kad iš LT vis dažniau mūsų tango žmonės sumąsto atvykti į BA. Kitaip nesužinos, kaip čia viskas, ar tinka tau, ar patinka. Taip taip – gali ir netikti. O nepabandęs nesužinosi. Dabar vienu trumpu momentu buvom net 4 lietuviški žmonės (tiksliau - moterys), nepriklausomai atvykę į BA! Sakyčiau, lietuvaitės čia patapo tokia invazine rūšimi :) Vyrai čia džiūgauja, girdami lietuvaičių šokimo gerumą.

 ------

Kaip neretai nutinka, vis kyla pagunda nukrypti nuo kurso, t.y. nuo savo įprasto milongų programos tinklelio. Kol kas dabar padariau pora išklydimų iš kelio.

Pirmas nuklydimas – milonga La rosa. Joje yra tekę būti kadaise vieną kartą, per kurį teko suprasti, kad tai gerai šokančių jaunų žmonių milonga, kur tave, jei esi nepažįstamas, visiškai ignoruoja. Su tokiu lūkesčiu ir ėjau. Norėjosi bent pasėdėti tarp jaunesnių. Bet milongą radau jau pasikeitusią nuo to laiko, kuomet buvau. Nei čia labai gerai šoko, nei ką... Ryškios gerų šokėjų dominantės jau nebuvo. O kai pažįstamų vos vienas kitas, tai kažkaip ir nelabai... Nuotaiką vis tik sušildė vienas epizodas. Užsuko į milonga vyriškis su trim vaikais. Nedideliais. Matėsi, vaikams milongos aplinka nesvetima, ramiai sėdėjo, ten, kur buvo priparkuoti. Na, vaikų tėčiui gal ir nebuvo taip jau ramu, nes pašokti jam tie vaikai nelabai leido. O gražumas žybtelėjo, kai tėtukas, neapsikentęs nuo ribotų pasišokimo galimybių, pradėjo ruoštis lauk. Vyriausias vaikas, berniukas, max 10 metų, paėmė į tango apsikabinimą jauniausią sesutę (apie 4m.), ir ėmė imituoti šokio judesius, kiek tą leido užstalės erdvė. Susileidau. Tie vaikai akivaizdžiai jau pasmerkti – jie šoks.

Antras nukrypimas – milonga Pipi cucu. Netilpus į Milonga de Lucy (dėl techninių kliūčių tam kartui milonga iš Gricel buvo perkelta į mažesnę La Nacional salę), su Edita nuvingiavome į Pipi cucu. Pakeliui dar į tango pamoką užsukusios. Na, galvoju apie save, visai pakvaišo moteriškė, pamanyk sau – į jaunimėlio milongą, cha-cha! Bet iš tiesų tai ir smalsu buvo, reikėjo gi kada prisiruošti. O va čia tai tikrai geri šokėjai! Profesionalaus lygio. Aišku, susigrupevę ir šoka tik tarpusavyje. Milonga pustuštė, tad jaunimui sočiai vietos pasimojavimui. Į mus tie profai nežiūrėjo, na, bet užteko pasišokti su vienu prietelium bei vienu kitu kaip ir mes užklydusiu. O ir gražu pažiūrėti į gerai šokančius gražius žmones. Tandų nedaug, bet kaip reikiant. Dar pridėjus linksmą milongos moderavimą su šou elementais, susivalgė skaniai. Ar grįšiu? Vargu, nors niekada nesakyk „niekada“.

Po tokių nukrypimų, kaip koks į kairę pasukęs sutuoktinis, vėlgi grįžti prie patikrintų vertybių. Grįžau. Ir nenuleidus prasikaltusią galvą, o kaip tik – pasikrovus bateriją.

Šoku sau toliau.

 

Nr.24 Susišokimai

 

Artėjant eiliniam vojažui į BA aplankė vargu ar kam reikalingi pamastymai apie šokio darną. Būna, kad kas nors komentuoja šokėjų poras, anaiptol nebūtinai tango, sakydami – žiūrėk, kaip gerai jie susišokę. Suprask, jau tiek daug kartu šoka, kad puikiai vienas kitą supranta, dėl ko jų šokis sklandus ir harmoningas. Nepaneigsi.

Bandau galvoti, o kaip čia mes, socialieji tango šokėjai. Nedrįstu galvoti apie visus, lieku prie savęs. Darosi keblu, juk tiek daug su kuo šoki, nėra vienintelio partnerio, su kuriuo „dirbi daug ir sunkiai“, kad galėtum sakyti, jog esate susišokę. Bet juk dažnai šokis liejasi be stabdžių , ir ne su kažkuo vienu, tai čia mintis jau daro viražą – gal aš susišokusi ne su žmonėmis, o su muzika? Labai tikėtina. Mėgstu šokti pagal man žinomą muziką. Kuo labiau pažįstama muzika, to sklandžiau judu. Aišku, su sąlyga, jei partneris tam netrukdo. Ir jei jau skamba tango, su kuriuo aš „susušokus“, tai partneris gal būti ir pirmą kartą sutiktas, svarbu, kad girdėtume vienodai, tuomet jau aišku nuo pirmos sekundės – šokis „eis“.

Tai šit, eilinį kartą vėl esu BA, ir vėl mėgaujuosi. Susišokimais. Muzika ta pati, kaip visada. Kartais būna, vos tik nutyla vienas gabalas, dar kitam neprasidėjus, man galvoje jau suskamba sekantis, ir ką jūs manot, pasibaigus pauzei, sekantis pasirodo būtent man galvoje suskambėjęs tango! Kažkoks visiškas autopilotas. Ausų susišokimas. Ir visai nepasigendu milongoje ko nors dar negirdėto.

 

Kartą Gricel klube man žandikaulis atvipo – pakeliu akis, ir matau priešasi save kelis gražius jaunus vyrus, gražiai apsirengusius, sulaižytais plaukais, sėdi kartu už vieno stalo. Vaizdas kaip teatre. Suglumau, galvoju, gal čia koks pasirodymas bus... Suglumimas truko neilgai, mat prasidėjus tandai jie visi gražiai žąsele pasuko link kampe užgrūsto moterų būrio. Et, tango ekskursija... Bet tokia įspūdinga. Kitą dieną ta pati grupė jau buvo Lo de Celia, grupė jau neužslėpta kampe buvo, o normaliai gavo gerą erdvės kampą, tai viso to mastas atsiskledė visu gražumu. Įspūdį sustiprino azijietiška ekskursančių (tiesa, jų tarpe ir vienas vyras buvo) kilmė. Japonai. O kas man čia patiko ir krito į akį – tai milongų bendruomenių tolerancija, netgi, sakyčiau, šiltas priėmimas. Bandau iš to pasimokyti, slopinant savo aroganciją („fe, turistės, ir dar taxi dancerius nusisamdžiusios“). Moterys atvyko gerai praleisti laiko, na tiek to, nors ir keista, bet ne visi moka savarankiškai keliauti, todėl atsiduoda į tokias keliones organizuojančių rankas. Moterys išsipuošusios, taxi danceriai lyg iš teatro, šokdindami damas neatrodo labai jau kenčiantys dėl tokio darbo, o ir ne tik pašokdina, bet iš šampaną papilsto damoms, ir šiaip jau stengiasi jas visaip užimti. Bet kas man gražiausia pasirodė, tai kad milongų vyrai pasirodė visai smalsūs ir paslaugūs esą, atsirado savanorių, mielai pašokdinusių tos ekskursijos moteris. Ir kažkaip tas būrys visai nesujaukė bendros milongų atmosferos, gal netgi pagyvino. Tik poroje milongų temačiau tą grupę. Matyt paeiliui susipažinėjo vis su kita milonga, o gal į krioklius pasuko, kas ten juos supaisys...

 

Būnant BA reikia geležinės sveikatos. Turiu gerą, bet vis tik ne geležinę, tai kartas nuo karto tenka pakovoti už žvalią savo būseną. Šįkart vietiniai virusai pasirodė bjaurūs esantys. Antrą savaitę jau ir apniko bestijos, ir taip atkakliai, kad tik šiaip ne taip pavyksta laikytis, vis viliantis bandos imuniteto. Ir jei praeitą sykį padariau atradimą, kad šokimas kelio sanariui visai nekenkia, tai su kvėpavimo takus atakuojančiais virusais ši teorija, deja, nepaeis... Sveikatą pastebimai pataiso nenuėjimas į milongą, o kai jau regis kiek pasitaisius nueini šokti, tai po valandos kitos žiūri, kad jau ir gerklės skausmas grįžta, ir kosulys vis dažniau pagalius į ratus pradeda kaišioti. Nemažai šokėjų daugiau ar mažiau pasirguliuoja, laikai, žinia, nebe covid‘o, niekas nebekreipia dėmesio į nesmarkius negalavimus, tai milongos pilnos kosėjančių. Milongų vietos itin uždaros, nežinau ar išvis bent kiek padoriau pavėdinamos, tikros virusų gaudyklės-veisyklos. Ugdom bandos imunitetą... Artėjant grįžimo į LT datai, jaučiu, kad bjaurybės pamažu jau traukiasi nuo manęs. Valio, aš jau šioje bandoje! Bet kas iš to, kai jau tuoj išvyksiu. Vadinasi, mėnesio čia per mažai, jei nori ilgėliau pabūti sveikame stovyje.

 

Atsirado nauja milonga, organizuojama vienos pažįstamos, todėl privalu buvo bent kartą apsilankyti. Jau iš anksto žinojau, kad galima dėti geras viltis, nes esą labai geri šokėjai renkasi. Tai net buvo mintis – ar neįsirašysiu tos milongos į pastovų savo programos tinklelį. Rezultate nuomonė dviprasmiška.  Šokimo lygis išties puikus, bet, kaip nekeista, milongos esmę galima paraidžiui apibūdinti pagal jos pavadinimą “A los amigos”. Tikrai čia milonga draugams. Reikalas tas, kad patalpa nedidelė, tamsi (Komedijos teatre), miradoms belieka verkti kamputyje. Net jei vyrai, pamynę savo orumą, sugalvotų pavaikščioti, tas nepavyktų dėl vietos stokos – tiesiog nėra kaip. Tai šansų mikliai susižvalgyti turi tik su garantuotais pastoviais  šokio draugais. Nežinau ką reiks daryti su šia milonga. Juolab, kad lyg tyčia ji trečiadieniais, kai yra dar dvi man geros milongos.

 

Net ir pakankinamai kosulio, šokosi dieviškai gerai. Sykį pagalvojau, kad jaučiuosi kaip… plataus vartojimo prekė. Net susigūžiau nuo tokios baisios minties, na bet gi nieko neįžeidžiu, čia aš apie save. Jaučiusi kaip ta sezoninė prekė, padėta nesunkiai prieinamose lentynose, ar net praėjimuose, kad nereiktų toli ieškoti. Ir mane vis ima, ir ima…  Lieka tik laiku teisingai blakstienomis klapsėti ir galvą sukinėti taip, kad akys susitiktų tik su tuo, kuo reikia.

Atsirado naujas nevietinis vyras. Būčiau net nekreipus dėmesio, bet kartą šast, pribėgo prie manęs ir paklausė, ar noriu su juo pašokti. Sutrikau, iš kur man žinoti, ar noriu, neapžiūrėjus jo gebėjimų. Tokį nemandagumą nurašiau kalbos nemokėjimui, tiek jau to, mielaširdingai atsakiau, kad gerai, pašoksiu (bet ne kad NORIU). Laimė, šoka pakenčiamai. Na, bet kai nepraėjus nei pusvalandžiui be jokios mirados prilėkė jau lyg senas draugas vėl manęs kviesti, sutikau tik tam, kad nepažemindamo jo orumo, tyliai atskaityčiau pamokslą apie etiketą. Suprato.  Dabar jau kviečia tik žvilgsniu, ir daugiau vienos tandos iš manęs negauna.

Net nežinau linksmu ar gėdingu pavadinti nei šiokį, nei tokį nutikimą, vėlgi – su nauju nevietiniu vyru. Tebūnie tai kaip kvailai linksmas prisiminmas. Tą kietą vyruką visą laiką ignoruodavau, ty. nesidomėjau juo kaip aiškiai išreišktu nebuenosairietišku egzemplioriumi. Europiniuose renginiuose tokie būna ryškiai matomi, savotiški žvaigždūnai. Bet paskutinėje man milongoje, jau visai gale, kai buvau viską kas galima sušokus, prisišokus ir dar daugiau, galvoju, imsiu ir pabandysiu su tuo žvaigždūnu, vien iš smalsumo, kad paklausčiau iš kur tas virtuozas. Na ir pasirodo, kad iš Čilės. Mat kaip, nesitikėjau, kad čilėnai gali būti taip stipriai nutolę nuo tango klasikos. Šokyje stengiausai atlikti visas jo įmantrias beigi keistokas choreografines fantazijas. Ir vienu momentu jaučiu, kad kavalierius skysta iš rankų tiesiogine to žodžio prasme. Jis nugriuvo! Laimė, be manęs. Net nesupratau kas jam pakirto kojas. Berods šalia šokusi pora prie to prisidėjo, nes po to atsiprašinėjo. Tai va. Ir tai buvo paskutinė mano šokta tanda šioje kelionėje. Su kritusiu vyru man po kojomis.

Pastaruoju metu vis daugiau valgau. Ne, ne porcijos didesnės. Valgymas – natūralus priedas bendraujant su draugais. Tie susiėjimai malonūs ne mažiau nei milongos.  O seni bičiuliai kaskart tampa vis dar “senesniais”. Vertybė!

Nė sykio nenufotografavau šunų vedžiotojų. Nė sykio! Man gražu pažiūrėt, kai apie vidurdienį gatvėse pasirodo šunų vedžiotojai, vedžioja jie vidutiniškai po kokius 10 šunų. Turiu silpnybę šunims, ir kaskart pamačius tą vaizdelį, nevalingai imdavau fotografuoti. O šį sykį susivaldžiau, apsiribojusi tik pasigėrėjimu. Matyt savotiškos brandos sulaukiau.

Kaip visad, mėnuo pralėkė akimirksniu. Nors antra vertus, per tą akimirksnį regis tiek visokių epizodų nutiko, ir vėl viens kitą stumdo prieštaringi jausmai – lietuviškųjų namų bei artimųjų ilgesys, ir  graudulys paliekant Miestą. Jei vis dar graudu palikti, tai ką gi, viskas aišku, netrukus vėl pirksiu Bilietą.

 

 

Nr. 23 Encuentro milonguero

 Encuentro.

Man patinka atvykinėti į BA daugmaž tuo pačiu metų laiku. Reguliarūs atvažiuotojai paprastai turi savąjį nusistovėjusį ritmą, savas pamėgtas milongas, taip kad nenuostabu kaskart atvykus rasti tuos pačius šokėjų veidus. Taigi, atvyksti „ne ant tuščio“, o jau į susikrautą socialinį kapitalą.

Žinoma, tas kapitalas – ne tik tie patys nuolatiniai užsieniečiai, bet pirmiausia ir vietiniai žmonės, prie kurių jau esi pripratęs ir džiaugiesi vėl matydamas. Tiek seni draugai, tiek nuolat matomi visokie spalvingi personažai, kaip kad pavyzdžiui tas pats antikvarinis dėdė su taršyne.

Metams bėgant, su nuolat sutinkamais atvykėliais nejučia susipažįsti artimiau, atsiranda nedideli bendri pabuvimai, pamažu išeinant iš milongų ribų. Kuo ne mūsiškiai europinai encuentrai? Lyginu, ir taškai akivaizdžiai BA naudai. Man čia toks irgi encuentro, tik natūralus. Nereikia registruotis prieš nesvietiškai daug laiko, tiksliau, išvis nereikia registruotis, tiesiog atvyksti. Ir anaiptol ne trims dienoms, reiškia dingsta tikslas sušokti kažkokias ten 50 tandų per savaitgalį, kad tik kelionė neveltui būtų. Nesuki galvos eiti į milongą ar ne, tiesiog jei nori – eini ir eini kur nori. Nenori - neini, ir negrauži savęs, kad štai susimokėjau nemenką sumą už renginį, tai jau dabar reikia atsidirbti. Atvažiuoji ne dėl X valandų pašokimo Y -oje milongų. Atvažiuoji čia šiek tiek pagyventi, tame gyvenime, be kita ko, žinoma, tango užima svarbiausią dalį, bet čia kažkaip išnyksta sportinis interesas. Na, bent jau man.

Tiesa, ta visiška laisvė atsigrežia kitu kampu: kad jau nėra kvotų kiek čia gali atvykti, tai pradeda milongų siūlės braškėti. O dar ir kai „gender“ balansas nėra niekaip reguliuojamas, savaime suprantama, laimingi vyrai gali nuskęsti moterų jūroje. Na, bet užtai viskas natūralu, jokių dirbtinių reguliavimų! Ai, tiesa, be jokios abejonės, kokybės kartelės atvykimui į BA nėra. Durys atviros visiems. Kai kas gal pasakytų, kad europiniai encuenro tuo klausimu geriau – atvykdamas gali būti garantuotas, kad bus tik geri šokėjai, bet ar tai natūrali aplinka?

Taigi, siūlės braška. Organizatoriai iš paskutiniųjų sukasi, stengdamiesi sutalpinti visus norinčius, įspraudinėja kėdes ten, kur jau net mintis nekiltų jų kišti, turi turėti neperdaug storą užpakalį, kad įsisprausdus tarp kitų kaimynių dar galėtum ir kvėpuoti. Paskutinėse Lujose tam, kad galėtų išeiti ar grįžti už manęs pasodintos moterys, turėdavau atsistoti, išmontuoti savo kėdę, išleisti/įleisti kaimynes, vėl įmontuoti kėdę. Turėtų būti pikta, bet kažkodėl nebuvo. Viskas priklauso nuo požiūrio juk. Juolab kad visos kaimynės buvom prietelkos. Geriau tiesiog pasijuokti iš situacijos ir ieškoti teigiamų pusių. Kaip ir geriau nesipiktinti pilnutėle šokių aikštele, tokia pilna, kad eismo incidentai neišvengiami. Nuo piktumo ar dejavimo, kad sunku šokti, lengviau šokti nepasidarys. Užtai kaip miela matyti tiek daug pažįstamų veidų ir šypsenų. O šokant sausakimšoje aikštelėje užplūsta nepakartojamas bendrumo jausmas.

Tiesa, viskam yra ribos. Tos didžiulės milongos Abasto viešbutyje šeštadieniais turbūt niekada neįstengsiu pamilti. Užtenka nueiti vieną kartą, kad prisiminčiau, jog šeštadienį geriau tiesiog pailsėti namuose ar šiaip kur nors kukliau nueiti. Žmonių  - apie 400. Nors ir su gerais norais, bet sunkiai valdomas procesas. Ne. Atleidžiu save nuo šitos milongos dažno lankymo.

 

Milonguero

Ilgą laiką, visoje Europoje bujojant visokiems keistiems tango pavidalams, išdidžiai čia visiems girdavausi, kad štai va Lietuvoje tai mes – milonguero, mes šokam kaip Buenos Aires!

Pasidairiusi toliau savo MU nosies, nusileidau ant žemės. Na gerai, turime brandžių šokėjų, turime istoriškai susiklosčiusių, atkaklios edukacijos dėka, gražių  tradicinei milongai būdingų manierų. Bet iš europiečio juk neišmuši noro „atrodyti“, „pasirodyti“, būti kokių nors maestrų svitoje, tas turbūt jau įkoduota, ir visokie teatrai, „nuevo saviraiškos“, čempionatai turėjo ir turės sau vietos mūsų platumose/ilgumose. Deja, ir Vilniuje pas mus čia liūdnų vaizdelių apstu. Ech, kažin, tie žmonės, kurie milongose atlikinėja savuosius gančo, sumuštinius ir visokiausius įtupstus, ar matė kada nors save iš šalies taip judančius? Gal, sakau, jei pamatytų, praeitų noras atrodyti apgailėtinai. Naivu. Nepraeis. Tai ir tebūnie, kiekviena gyvybės forma turi teisę būti ant šios žemės.

Užtai džiaugiuosi atvažiavus čia randanti ne kokius nors trupinius ar drovius klasikinių milongų bandymus, o normalų, gausų ir turtingą tradicinių milongų pasaulį. Taip, paieškojus ir BA galima rasti visko, bet būtent – “paieškojus”. Ieškoti čia tektų nukrypimų nuo klasikos, atvirkščiai nei Europje – tradicinių milongų (kalbant apie reguliarias milongas). Gal dėl to Europoje tradicinių vertybių mylėtojai ir ėmė būriuotis į encuentrus.

Kai manęs paklausia, koks mano mylimiausias encuentro, net nemirktelėjus atsakau - Buenos Aires!

 

 --------

Ir šiek tiek ne į temą - medicininiai tyrinėjimai

Taip jau nutiko, kad šįkart atvykau su įsiskaudėjusiu kelio sąnariu. Prieš kelionę tuo užsiimti jau buvo per vėlu, tad ėjau vabank, atkeliavau su pašlijusia koja, nežinioje, ar galėsiu šokti.

Atsakymas – šokti be vieno amortizatoriaus visai galima. Netgi skatintina. Pilno šokimo džiaugsmo nėra (vis tik kaip tai undinėlei, gavusiai kojas – kiekvienas žingsnis kančia), bet svarbu, kad atsisakyti milongų nereikėjo.

1. Skausmą mažina tango šokimas. Nežinia kaip būtų su kitais šokiais, bet tango puikiai pramankština sąnarį. Tikiu, kad ir emocija suvaidina teigiamą rolę, bet faktas, kad geriau jau šokių aikštelė nei lova. Buvo milongų, kur pašokus itin daug ir gerai, jau manydavau sekančią dieną mano kojai būsiančios “šakės”, pasirodydavo, kad anaiptol.

2. Skausmą mažina alkoholis. Turbūt nepopuliaru tai minėti, bet faktas. Vynas kombinacijoje su geru pašokimu duoda itin gerą skausmą malšinatį poveikį.

3. Skausmą mažina vieno kito tango drabužėlio nusipirkimas. Šitoj vietoj tekstą kiekvienas galėtų įsirašyti pagal savo sugedimo laipsnį. Bet tiesa ta, kad gera emocija gydo.

 

Visa tai rimti medikai turėtų įrašyti į medicinos vadovėlius. Tango + vynas + suknelės nėra pilna panacėja nuo kelio sąnario negandų (prisipažinsiu, buvo momentas, kai ištisas 4 dienas dėl didelio skausmo praleidau be milongų), bet kaip pirmoji pagalba visai tinka. Įsidėmėkite tai, gerbiami daktarai!

 

Tiek iš mano šios 23-iosios kelionės į encuentro milonguero. Jau laukiu sekančios.

Nr.22 Famosa

 Atėjusi į milongą Abasto viešbutyje, pasisakiau, kad turiu „reserva“ Ramonos vardu. A, na taip, sako, esi famosa. Pasodino prie garbių moterų stalo, šalia – garbių vyrų stalas. Kas iš to, nepaisant to, kad šokti kaip ir gaunasi, bet ta žmonių gausa ir sugrūsti stalai bei kėdės, chaosas pribaigia mane. Kada nors čia dar ateisiu, bet jau tik kada nors tolokoje perspektyvoje. Kol kas šeštadienį paskiriu sau poilsio diena.

Anoka čia gudrybė būti žinomu siauruose BA tango sluoksniuose. Pereičiau į kitą „burbulą“, būčiau niekas. Tiesa, vis tik nuėjus į kiek kitą, nors ir persikertantį su manuoju, burbulą, snobų vertinamą Rodriguez milongą, netikėtai esu pasodinama labai gerai su dideliu dėmesiu ir pagarba. Kas čia dabar, gal išties famosa, kiek daugiau nei pati manau apie save?

------

Argentina pasitiko naujomis, stipriai pakilusiomis kainomis. Nebuvo netikėta, jau žinojau kas laukia. Belieka savu kailiu patyrus, konstatuoti – Argentina jau tokia pat brangi šalis, kaip ir Lietuva bei daugelis kitų šalių. Apmaudu, bet ką padarysi, norisi palinkėti šiai gražiai šaliai klestinčios ateities. Man tai lyg ir nieko baisaus, na, dabar viskas kainuoja kaip LT, gal net brangiau, bet nėra dramatiškau skaudu, tik apmaudu pasibaigus piguvos rojui. Liūdna vietiniams žmonėms, kurių atlyginimai nekyla taip, kaip kainos. Neperdedant – skurdas čia labai daug kam žvelgia į akis.  Antra vertus, gausi pašalpinių, nenorinčių dirbti, armija bei verslininkų, nerandančių gerų darbuotojų, gausa irgi kelia nuostabą.  Ech, laikau už tave kumščius, Argentina!

Šios eilinės kelionės į BA išvakarėse akis užkliuvo už vieno pažįstamo argentiniečio nerimastingo įrašo, po kurio sekė ilga diskusija. Nerimo ir nuostabos objektas – kaip jis rašė, masinis paplitimas šokimo milongose „pagal kontraktą“, t.y. su taxidanceriais. Lyg ir nieko naujo, man tik krito į akį teisingas pastebėjimas: tai slopina milongos žavesį, kuriamą būtent žvilgsnių žaidimais, jauduliais „žiūri/nežiūri/myli/nemyli“. Milonga tam tikra prasme eina virsmo į treniruočių aikštelę link. Panašiai atsiliepė šia tema senas bičiulis, su dideliu malonumu duodantis pamokas už pinigus, ir nors pinigų labai reikia, sako – niekada nešoks tik už pinigus. Mes su drauge pritarėm – negalim šokti su vyru, kuris šoktų su mumis tik todėl, kad sumokėjom. Regis, paprasta kaip trys kapeikos, norim, kad vyras tiesiog norėtų su mumis šokti. Bet matyt ne visos ir visi taip galvoja. Na, ir nesmerkiu. Žiūrėjau kartą į su taxidanceriu šokančią pažįstamą užsienietę. Ji atrodė tokia laiminga! O ir vyrukas ne kažkoks nepatenkintas. Abu gauna tai, ko kiekvienam trūksta. Gal ir liūdna , tiek vienam, tiek kitam, bet tango glėbys bent trumpam laiko tarpui suteikia tą džiaugsmo iliuziją Nejučiom palyginu su vyrais, už pinigus perkančius moterų „meilę“. Ne tas pats, o bet tačiau... Tango – subtilus graudus dalykas.

Kažkas šoka už pinigus. Kažkas ateina į milongą už vargiai sukrapšytus grašius, visą milongą dehidratuojant, nes neišgali nusipirkti vandens. Kažką geradariai organizatoriai įsileidžia už dyką. Bet visus vienija tas pats – toms kelioms valandoms pamiršti rūpesčius, bėdas, šypsotis ir juoktis, dalintis jaukiais apsikabinimais.

Beje, bent jau savo burbule nepastebėjau, kad „kontraktinių“ porų būtų padaugėję. Gal net mažiau. Matyt, priklauso nuo vietos ir laiko. Bet taip, milongose  moterų stipriai daugiau, kartais kone dvigubai. O paklausa netrunka sugeneruoti pasiūlą. Pora pažįstamų užsieniečių krykštaudamos gyrė kažkokias tango pamokas „moterų technikai“, po kurių – praktika su taxi danceriais. Na taip ir įsivaizduoju: armija gerai pasirengusių vyrukų pasiraitoję rankoves laukia starto šokių aikštelėje... Nuskambėjau pati sau kiek ironiškai, bet iš tiesų tai nesmerku. Juk tai tik technikos lavinimas...  Plius dar moteriškės lieka laimingos, manau, ne vien dėl technikos.

Infliacijos atspindys: dėdė, labai geras šokėjas, kuris visuomet milongoje pasistatydavo vyno butelį, dabar jau perka mažesnį butelį. Laimė, sakyčiau, kad vis dar perka. Antra vertus, nebūtinai čia pinigai kalti. Jei kas, kaip sako klasika, ieškokite moters. O dėdė įsigijo moterį, tokią valdingą energingą moteriškutę. Gal jos įtakoje tas butelys sumažėjo? Dėdė, ir taip jau buvęs ramybės įsikūnijimas, dabar išvis daržove tapo, jo dama kartais pati tiesiog prieina prie jo ir pasiima šokti, išsirauna kaip ridikėlį. Su kuo dar galima jam pašokti, irgi matyt ji parikiuoja.

Vyrai, įsigiję moterį, man kone mirę. Deja, tenka išbraukti iš sąrašo. Nors kartais jų vėlės maloniai pakutena jausmus kažkur iš anapus. Žiū, tai bučkį duoda, pasisveikinant, tai akutėmis žybteli prašokdami pro šalį, lyg pasiųsdami žinutę, jog nepamiršo. Pašokti su šiais labai jau retai nutinka, o su kai kuriais ir nebeįmanoma.

Įdomūs padarai tie vyrai. Kartą prie manęs pasodino ženkliai jaunesnę, o dar ir azijietiško gymio moterį su gerais išoriniais parametrais, kas jai pačiai matyt labai kelia savivertę. Ne, ji nebuvo pasipūtėlė, mes labai draugiškai bendravome. Bet jai natūralu buvo galvoti, kad tai ją vyrai kviečia. Paprastai greta viena kitos sėdinčios moterys, kai nėra tiksliai aišku kurią kvietė, pasitaria tarpusavyje ir laikosi šventos taisyklės – laukti, kol vyras arčiau prieis. O šioji buvo iš tų, kurios  nenumato kito varianto, kaip tik kvietimas jai. Taip „nuskynė“ visą seriją mane kvietusių kavalierių. Laimė, nepritekliaus tada neturėjau, tai be širdgėlos susitaikiau su tais praradimais.

Kitą kartą turėjau kaimynę – naują pažįstamą, atėjusią su vyru, sėdėjo jie atskirai. Vienai tandai susilinkčiojau su jos vyru. Jam prieinant, žmonelė užtikrintai stryktelėjo iš vietos, o jis ramiai ją pasodino, paaiškinęs, kad atėjo manęs, o ne jos. Na ką, žodžiu taip, jei sava motera, tai galima pasodinti (juk niekur nedings), bet jei netyčia į sterblę krenta gražesnio įpakavimo šokėja, tai griebia ją, o ne tą, su kuria sudarytas akių kontraktas. Oi jūs, patinai... Tik nesakykit, kad nemandagu būtų pasodinti tą strykelėjusią. Kai kurie, tiesa, turi valios atsispirti pagundai ir nemeta kelio dėl takelio.

Personažai.

*Elba. Keliskart sodino mane prie garbaus amžiaus milongueros. Susidraugavom. Milongose  ji praktiškai nešoka. Ne, ji nėra bloga ar negerbiama šokėja (Yotube šmėžuoja įrašai su jos šokimu). Bet ateina, būna ilgai, užkandžiauja, geria arbatą, bendrauja su kaimynėmis, stebi šokančius. Yra viena iš Lo de Celia klubo „veidų“. Tai primena man, kad milonga – tai ne tik sušokti žingsniai. Tai – ištisas slėpiningas gyvenimas. Elba sakė šokanti nuo 12 metų. Išmoko šokdama su broliu. Džiaugiuosi susipažinus.

*Yra viena nematanti šokėja. Čia ir pamatai, kad milonga – tai šeima. Vyrai rūpestingai ją šokdina, po tandos palydi iki jos sėdėjimo vietos. Ji nesijaučia vieniša, o pilnai mėgaujasi milonga!

*Visi milongų padavėjai yra dalis milongos gyvenimo. Visi daugiau ar mažiau mieli ir draugiški.  Negaliu nemylėti vienos iš jų. Lo de Celia klube kai sėdžiu jos aptarnaujamoje zonoje, nebežinau verkti ar juoktis, bet pykti na niekaip neišeina. Nemenkų apimčių padavėja pūškuodama stengiasi, skuba kiek leidžia jai jos kūnas, o žmonių aptarnauti reikia daug, tad veikti tikrai yra ką. Kartais visai džiūti pradedu nesulaukdma savo vandens. O kartais, net nepaprašyta ji man atneša vandenį. Atsimena, kad aš paprastai prašau negazuoto vandens! Ir kaip gali nemylėti padavėjos, kuri pastebi, kada atėjai ir žino ko norėsi.  Nesvarbu kad kitą kartą ir valanda gali praeiti kol užsisakai ir dar sulauki.

*Senjoras su tarškyne. Kartą, dar ankstesniais metais, važiuojant į milongą metro atkreipiau dėmesį į senjorą su skrybėle ir kaklaskare. Labai senamadiškas. Rankose buvo batų maišelis, tai nesunkiai atspėjau, kad važiuoja ten pat, kur ir aš. Laikas eina, bet senjoras vis dar išlaiko tą senamadišką kaklaskarišką skrybėlėtą įvaizdį. O dabar dar sugalvojo ir „atmosferą“ milongose kurti, kartais atsineša tarškynę ir pasitaikius tinkam momentui (paprastai sakant kalbas ar grojant gimtadienio dainelę), suka ją, įsivaizduodamas, kad taip labai linksma. Panašiai kaip kadaise kitas dėdė, per Pugliese tandą šūkavęs „bien, papá!“.

 

Kaskart atvykstant aplankantis nerimas, kaip čia su tuo tango, gal jau vysta, nyksta, ir vėl nesunkiai išgaravo kaip dūmas. Vėl gavau sodrią porciją gražių emocijų, nepamirštamų tandų, susitikimų su draugais, ir vėl paliksiu čia dalelę savo širdies.   

p.s po Nr.21 ir paskutiniai atodūsiai

 Jau gįžau į Lietuvą. Įsispraudžiau į šiltas kojines, už lango boluojant sniegui, ir ką – man patinka. Jauku čia. Myliu ir žiemą.

Apmąstau kas buvo ir, svarbiausia šio visuotinio vojažo laikmečiu, ką galima pasakyti tiems, kas galvoja apie kelionę į BA.

Viena nauja sutikta užsienietė, beje, ukrainietė iš JAV, pasakė:  kaskart sakau sau, kad jau užteks, bet kaskart grįžtu.

Kad užteks, aš sau nesakau, ir nuolat grįžtu be svarstymų, bet tiesa ta, kad kaskart atvykus kažko įprasto mielo neberandi, kas liūdina, bet atsiranda kažkas, kas palaiko tą varikliuką, skatinantį atvykti vėl ir vėl. Visuomet sakau – tango gyvas tik todėl, kad sugeba mutuoti. Jei mes, gyvieji stebėtojai to tango vyksmo, nesugebam mutuoti kartu, tai mūsų problema, ne tango.

Taigi, ką pasakyčiau tiems, kas jau kurį laiką šoka, ir jaučia aplankant mintį, kad reiktų į BA?

Pirmas dalykas – ispanų kalba. Kodėl, tai aišku, nepamokslausiu. Tiesiog. Paskaičiuokit, ką gautumėt nemokėdami kalbos ir ką – mokėdami bent truputį. Žinoma, jei atvykti ketinate tik vieną kartą, „pažiūrėti kaip atrodo tango BA“,  išgyvensit, nenumirsit nei nuo maisto, nei nuo tango bado, ir gal ir neapsimoka mokėti tos kalbos. Pamatysit bent kažką ir parsivešit šilumos kruopelę širdy. Kaip ir visi turistai. Bet jei norit daugiau nei kruopelė, kalba pravers. Tai – „vartai“.

Lūkestis. Tik negalvokit, kad BA visi šoka kaip dievai. Anaiptol. Tikrai Labai Gerai Šokančių čia vienetai. Žinoma, kalbu nuo savo kartelės pozicijos, atsiprašau už“pasikėlimą“ bet pas mus daug gerai šokančių, tad įspėti verta. Pirmą kartą nėrus į BA milongą gali pasirodyti labai nuostabu, bet ilgainiui pajunti, kad norėtųsi ko tai techniškai geriau. Tada arba nusivili, kad nieko čia gero, arba supranti, kad techninė šokimo dalis kad ir svarbi, bet ne vien ji yra. Milongų gyvenimo dvasiai, pulsui atrasti nežinau ar pakanka vieno vizito į BA. Nebent užuosti. Bet ir tai gerai, nes pasiveži namo BA idėją. Gražų prisiminimą arba šauksmą sugrįžti atgal. Įsigyventi į BA milongas reikia laiko, nes tai – žmonės, tai – santykiai su jais, tai kiekvienos milongos (o jų daug), sava tradicija, savas gyvenimas, niuansai. O jei norisi gero šokimo techniškai daug, tai ką – irgi yra išeitis. Pamokos. Santykis su mokytojais, kurie po pamokų su tavimi pašoks ir milongoje. Aba taxi dancerių pirkimas (moterims bent jau).

Kol kas dar yra senų tango šokėjų. Bet jie palaipsniui palieka šią ašarų pakalnę. Kol kas dar šoku, bendrauju su žmonėmis, kurie pradėjo šokti būdami apie 15 metų prie gyvo D‘Arienzo orkestro. Bet tokių vis mažiau ir mažiau, nereikia dėti vilčių, kad naujai atvykę tikrai dar spėsite užmegzti tokių asmeninių kontaktų. Kaip ir nebebūtinai rasite milogose „girtuoklių stalą“, t.y. senų milonguerų stalą, kur bazuojasi nelabai šokantys, bet užtai seni milongų liūtai. Bet rasite ką nors kitą, kas taip pat bus šilta ir faina, kas patiks ir paliks įspūdį Jums. Kiekvienas mūsų pirmąkart atvykę randame savus lobius.

Kas įdomu, mano vienam pastebėjimui pritarė ir tango draugės: BA vizualiai keičiasi tik vyrai! Moterys kaip puošėsi, taip ir besipuošia eidamos į milongas. Tik vyrai dinamiškai atspindi laikmečio tėkmę – palaipsniui dingo kaklaraiščiai, fantazijos ir galiausiai švarkai. Gerai dar, kad bent jau nedvokia…

Taigi, jei dvejojate, vykti ar nevykti į BA dabar, sakyčiau: nesužinosi nepabandęs.

Kai kas atvyksta ir “užsikabina” ilgam.

Kai kas  atvyksa, pamato ir lieka sau su tuo gražiu jausmu, kad pamatė ir “dabar jau žino”.

Kai kas atvyksta ir supranta, kad nieko čia ypatingo, o namuose geriau.

Kaip būtų tau? Nežinau, arba nesakysiu.

Galiu tik pasakyti: sujungus techninę Europos encuentrų šokimo kokybę su BA milongų dvasia būtų geras rezultatas. Gal.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Nepamiršimui dar vienas epizodas. Kaip įprasta milongų pabaigose, įsiplepėjme, dauždamos vyno stiklus,  kaimynės šokėjos. Lyg tyčia gavau progą greta dislokuotis šalia “mūsų Evelinos antrininkės” (labai panaši), paklausiau iš kur ji, sako  - iš Šveicarijos. OK, gerai priimam, žinau Šveicariją, džiugiai paplepam apie slidinėjimą, čia bangos sutampa.   Aš prisistatau kaip iš LT. Klausia - Riga? Ne, sakau, Vilnius. Ji: “Bet juk šalis tai ta pati”?  Viskas, išbraukiau iš sąrašo, nežinau kokio, bet nedraugausiu. (Žymiai geriau jau lenkų kilmės Anglijos pilietis, kuris pasakė - o, Vilnius, lenkų miestas! Tam negalėjau paprieštarauti ir likom draugiški.) Nejaukų pokalbio su šveicare momentą kaip mat perėmė argentinietė, papasakojusi, kaip ji sužinojo apie krūvas į Argentiną atvyksių lietuvių, natūraliai išsivystė gražus pokalbis apie lietuvius imigrantus, paskui jau išvis apie belen ką, pamirštant pasikėlusią arba nemokšą šveicarę.

Tagi, baigiant ir sakau, kalba – tai vartai, raktas į šalia milongoje sėdinčių argentiniečių širdis J  

 

Nr.21. Voyage, voyage...

 Visai negėdingai supasavus ir neišėjus šokti, pagaliau sugebėjau atsiversti  tuščią lapą šiosios kelionės į BA paminėjimui. Pirmu prisėdimu (jei teisybę – tai prigulimu) pabandysiu bent jau pradėti prisiminių, emocijų ir įspūdžių nuguldymą į tekstą.

Po beveik 2 savaičių kasdienio šokimo nuovargis padarė savo, taigi, pirmą kartą įstengiau neišeit šokti tik po dviejų savaičių! Kitą dieną netikėtai negavau rezervacijos į milongą, susivėlinau, atsakė, kad pilna, nors šiaip ir būtų mane priėmusi Lucy, nutariau neiti į tą kamšatį, o geriau patikrinti pirmadieninį El Beso, gal sakau jau bus atsigavusi ta praktika. Kur tau. Priartėjus laikui pradėti ruoštis, supratau, kad mane jau mirtinai pjauna miegas. Vienos išeiginės reiškia neužteko, ką gi, suteikiau sau dar vieną. Dvi dienos iš eilės nešokant – jau prabanga.

Atvykus pirmiausia tenka priprasti prie naujų skaičių pinigais. Tenka iš naujo susivokti kas yra daug, o kas mažai. Šįkart gan paprasta – nuo kainos pesais nubrauki tris paskutinius skaitmenis ir turi maždaug kainą eurais. Piniginė vis storyn. Didžiausio nominalo banknotas atkakliai vis dar 1000 pesų, kas yra kiek daugiau nei euras. Teoriškai yra ir 2000, bet praktiškai tokie necirkuliuoja.

Galutinai supratau, kad nenoriu draugauti su taksi. Taip taip, tai puiki transporto priemonė, ir teko patirti daug malonių akimirkų, kai veža smagūs ir šnekūs vairuotojai, puikiai pakeliantys ūpą. Betgi būna tas deguto šaukštas. Kartą, gal prieš metus, vienas begėdis taksistas sugebėjo mane kaip kokią naivuolę nemokšą aplink pirštą apvynioti ir nukniso iš manęs kone visus turėtus pinigus. Finansinis nuostolis nebuvo didelis, bet mano ego pažeistas buvo stipriai. Dabar, iki terminalo centre iš oro uosto atvykus autobusu, stebėtinai nesunkiai gavau taksi kelionei iki namų. Ir čia matau, kad kartojasi ta pati daina, kaip tada, kai apvogė. Na neee, brolyti, šįkart jau būsiu tikra ožiaragė! Dėdulė tik kalba tas savo pasakas, o aš koliojuosi ir tvirtai laikausi, ir svarbiausia, tvirtai laikau savo piniginę. Ir viduje juokiuosi, suprasdama, kad puikiai matau jo kėslus ir koks čia scenarijus. Uch, kaip įniršo dėdė, kad jam nesiseka apgauti, taip įniršo, kad apsukęs ratą, grįžo prie terminalo ir išmetė mane iš mašinos.  Su visu lagaminu ir pavargusią po skrydžio. Šalimais buvo metro stotis, tad daug nesukdama galvos, parvažiavau metro. Ir padėjau kryžiuką santykiams su taksi. Matyt tai ženklas, negaliu jo ignoruoti. Čia puikiai funkcionuoja visuomeninis transportas, ir to man pakaks.

Jei anksčiau padejuodavau, kad milongose daug žmonių, nemaža dalimi dėl atvykusių iš užsienio, tai dar nežinojau, kas laukia vėliau. Tai yra dabar. Kaip ir dabar tik spėlioti galiu, kas čia dėsis po metų kitų. Kaip pablūdę visi europiečiai ir amerikiečiai, ypač moterys, ėmė plūsti į BA. Kaip niekad daug „pirmakarčių“. Bandau svarstyti kame čia reikalas. Ir galvoju taip: kadaise, kai susikaupė šioks toks kiekis gerai šokančių, bet neturinčių galimybės rimčiau pasišokti savose gyvenamose vietose, atsirado maratonai ir encuentrai. Pradžioje nedaug. Ilgainiui jų vis daugėjo, o dabar į kokį savaitgalį pirštu bedursi, Europoje tai šen, tai ten, yra renginys. Encuentrai tapo nebe kažkas išskirtinio, o masinio vartojimo produktu, šokimo lygis renginiuose pastebimai krito. Ką padarysi, gal ir gerai, šokti teisę turi visi. Bet kas toliau? Toliau turbūt atsiranda pasisotinimas encuentrais ir kyla noras aplankyti tango meką. Štai ir važiuoja, kaip skėriai užtvindydami čionykštes milongas. Vietiniai jau pradeda slėptis krūmuose. Iš vienos pusės, gerai, kad nori pamatyti BA tango, iš kitos – kai suplūsta tokiais kiekiais, griūva BA milongų harmonija. Kiek paradoksalu, bet atkeliavus taip toli, nebegauni galimybės pamatyti tos autentikos, nes masiniai vojažai tą harmoniją ardo. Sakyčiau reiktų kvotas įvesti atvykėliams, kaip į kokį nacionalinį parką.

-----------------------------------

Apie taksistus. Ne tuos kur veža (ir apvaginėja), o tuos, kur šokdina – taxidancerius. Anksčiau nelabai kreipiau į juos dėmesio, na, egzistuoja geriau apsirengę ir neblogai šokantys vyrukai milongose, tai ir supratau, kad taksistauja, o jei pašokdina mane, tai aišku, meškerę mėtydami beieškant klientūros. Dabar tik ir dėmesį atkreipiau, ir sužinojau, kad milongų organizatoriai samdo juos, kad šoktų, tuo bent šiek tiek sušvelninant kiekybinę moterų persvarą. Atidžiau stebėdama, jau ir matau, kaip milongos šeimininkai paragina juos eiti šokti, jei tik aptingsta ir ima rymoti, dargi pavadovauja nurodydami užsisėdėjusias moteris. Hmm, vis šiokia tokia išeitis. Bet moka, sako, grašius. Užtai vaikinai matyt džiaugiasi gavę privačių užsakymų. Vienas jų ko tai labai ėmė su manimi sveikintis, dėmesį rodyt, šaunuolis toks. O paskui staiga liovėsi. Matyt suprato, kad darbo iš manęs negaus. Nekritikuoju šių paslaugų, viskas čia labai gerai. Tik man nereikia.

-------------------------

Nežiūrint į milongų perpildymo sudaromus nepatogumus, džiaugiuosi čia. Kaip niekad turiu daug socialinio gyvenimo. Taigi, darbas,  kasdienės milongos ir gan dažni susitikimai su draugais generuoja tokį intensyvų gyvenimą, kad nebežinau ar džiaugtis, ar alpėti iš nuovargio. Ir tą, ir tą darau. Pailsėsiu grįžus į Lietuvą.

Kartą valgėm su dviem pirmo karto vyriškiais. Jie godžiai klausėsi mūsų, patyrusių BA tango gyvenimo liūčių ir klusniai viską dėjosi domėn. Vienas, europietis, droviai prisipažino, kad jam naaaa... čia patinka, ir jis moka šokti suspaustoje erdvėje, bet žinot, na trūksta jam vietos saviraiškai, šokti norėtųsi kitaip, ir kur patartumėm jam eiti, į kokias milongas? Mudvi su drauguže tik palingavome galvomis ir lyg susitarusios patarėm jam važiuoti į Europą. Ot kokios bjaurios. Ir truputuką melagės.

Savisaugos instinktai. Išeidama iš milongos turiu įprotį iš ausų išsiimti auskarus ir užgesinti akis. Kad kuo mažiau būčiau panaši į blizgę naktinėje gatvėje. Kartą išeinat iš milogos prie manęs prisiplakė nepažįstama austrė, sakydama, kad ji visada nori išeiti su kuo nors, nes vienai baisu, o mane kaip tik įsidėmėjo, kaip drąsiai naktinėjančią po vieną. Ką gi, pavardė įpareigoja, man tikrai nebaisu, ir galiu pagloboti visas baikščias austres. Bet kas juokinga, kad ta moteriškė irgi iš ausų išsilupo auskarus.

 

Gyvenimas gražus. Kol esi ne vienas ir kojos dar neša į šokių aikštelę.